Dirbu programuotoju. Ne, ne tokiu, kuris visą dieną geria kavą ir žaidžia stalo žaidimus. Aš rašau kodus, kurie valdo milijonus vartotojų srautų. Tai nėra įdomu. Tai yra sekinantis darbas, kuriame kiekviena klaida kainuoja nervus, o kiekvienas ""deploy'us"" – tai tarsi ėjimas per minų lauką. Kai po dešimties valandų ekrano šviesos pagaliau užsidaro mano nešiojamas kompiuteris, aš noriu visiškai atsijungti. Ne žiūrėti serialus, ne skaityti knygas, o daryti kažką, kas visiškai išmuštų iš įprastų bėgių.
Prieš porą mėnesių radau sau tokią ""baterijų įkrovimo"" stotelę. Viskas prasidėjo nuo nekalto pokalbio su draugu per alų. Jis, inžinierius, lyg ir panašios srities žmogus, papasakojo, kaip jam padeda ""atsijungti"" tam tikras internetinis žaidimų portalas. Aš skeptiškai pakėliau antakį – atrodė, kad tai dar vienas būdas iššvaistyti laiką. Bet jis nekalbėjo apie didžiulius laimėjimus ar stebuklus. Jis kalbėjo apie procesą, apie tą malonų jaudulį, kai pamatai, kaip ratai sukasi, o tu nieko nekontroliuoji. ""Tai tarsi meditacija"", – pasakė jis. Aš nusijuokiau, bet mintis įstrigo.
Vieną ketvirtadienio vakarą, kai jaučiausi, lyg mano smegenys virtų koše, nusprendžiau išbandyti. Atidariau naršyklę ir pagalvojau: ""Ką aš turiu prarasti? Penkis eurus?"" Taip aš atsidūriau Vavadoje. Pradinis įspūdis – šviesus, dinamiškas dizainas. Ne tas senamadiškas, tamsus interfeisas, kurį įsivaizdavau. Automatai atrodė kaip maži animaciniai filmukai. Pasirinkau paprasčiausią – vaisių tematiką. Ir tada prasidėjo.
Pirmas dešimt minučių buvo tyrinėjimas. Aš nesupratau, kas darosi, ką reiškia tie ""laimėjimo linijų"" terminai. Bet man nereikėjo suprasti. Man tiesiog reikėjo spausti mygtuką ir stebėti. Ir kai pirmą kartą ratai sustojo ant trijų vyšnių, aš pajutau tokį adrenalino pliūpsnį, kokio nejaučiau nuo pat vaikystės, kai laimėdavau kompiuteriniame žaidime. Tai buvo ne pinigai. Tai buvo jausmas, kad tu ką nors padarei, nors iš tiesų nedarei nieko ypatingo.
Po to ėmė augti smalsumas. Pradėjau skaityti apie strategijas, nors žinojau, kad tai loterija. Bet man patiko pats procesas. Aš radau ramybę tame, kad galiu valdyti tik savo statymą, o ne rezultatą. Tai buvo priešingybė mano darbui, kur aš turiu kontroliuoti kiekvieną kodo eilutę. Čia aš paleidau kontrolę. Ir tai buvo išlaisvinantis jausmas.
Po savaitės pirmą kartą panaudojau specialų kodą. Išgirdau apie jį iš vieno forume rašančio žmogaus. Jis rašė, kad vavada promo code gali padėti pradėti be jokios rizikos. Aš, žinoma, skeptiškai pagalvojau: ""Vėl tie rinkodaros triukai."" Bet nusprendžiau išbandyti. Įvedžiau tą frazę ir gavau papildomų sukimų. Iš pradžių maniau, kad tai apgaulė, bet jie tikrai veikė. Ir štai tada atsitiko įdomiausia.
Su tais papildomais sukimais aš laimėjau nedidelę sumą. Ne tūkstančius, o gal kokius 20 eurų. Bet jausmas buvo neįtikėtinas. Tai buvo tarsi premija už tai, kad išdrįsau. Tą vakarą aš gulėjau lovoje ir mąsčiau: ""Kodėl aš anksčiau to nebandžiau? Juk tai puikus būdas atsipalaiduoti, kai nereikia įtempti proto.""
Nuo to laiko turiu savo taisyklę. Aš žaidžiu ne daugiau kaip vieną valandą per savaitę, ir tik tada, kai jaučiu, kad mano galva yra ""ant ribos"". Niekada nebandau atsigriebti, jei pralaimiu. Tai nėra apie pinigus. Tai apie tą trumpą akimirką, kai esi visiškai čia ir dabar, kai tavo mintys neskraido po darbus, problemas ar ateitį. Tai yra mano savaitės ""pabėgimas"".
Kartą vienas kolega paklausė: ""Ar tau ne gaila laiko?"" Aš atsakiau: ""Kodėl turėtų būti? Aš žiūriu serialą dvi valandas ir nieko negaunu, o čia aš patiriu emocijas, o kartais ir šiek tiek pinigų."" Jis nusijuokė, bet suprato. Mano vyras iš pradžių irgi žiūrėjo į tai įtariai, bet kai pamatė, kad aš nesu apsėstas, o tiesiog naudoju tai kaip įrankį poilsiui, jis nurimo.
Manau, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Jei tu eini į kazino tikėdamasis išspręsti finansines problemas, tu nusivilsi. Bet jei tu eini ten, kaip aš, – kaip į pramogą, kaip į galimybę pabėgti nuo kasdienybės, – tada tai tampa maloniu užsiėmimu. Ir aš tikrai rekomenduoju išbandyti. Ne dėl pinigų, o dėl to jausmo. Dėl tos akimirkos, kai tavo širdis ima plakti greičiau, o tu supranti, kad esi gyvas. Man tai tapo savotiška savaitės maža švente. Ir aš niekada nesigailėjau, kad išbandžiau.
Handstands Online
The forum for handbalancing and handstand training